Asmenybė ir asmenybės sutrikimai

Kodėl šiandien rašau apie asmenybės sutrikimus? Ir kodėl asmenybės sutrikimai - iššūkis psichologo darbe?

Susiduriant su klientų problemomis, natūralu, kad tą patį sunkumą, tarkime, depresiją vienas žmogus įveiks greičiau, kitas - lėčiau. Tačiau praktikoje susiduriame su žmonėmis, kurie nuo tos pačios depresijos kenčia metų metus, ir psichologo pagalba, atrodo, nėra jiems veiksminga. Tuomet žinome, kad problema greičiausiai yra ne pati depresija, o kur kas giliau. Tikėtina, kad toks žmogus kenčia nuo asmenybės sutrikimo, kuris ir yra depresijos, o gal ir kitų sunkumų priežastis. Ir gydomas pirmoje vietoje turi būti būtent asmenybės sutrikimas, o tiksliau jo priežastis - pirminis skilimas.

Šiame tekste noriu papasakoti apie tai, kas yra asmenybė, asmenybės sutrikimas ir pirminis skilimas, tam, kad būtų aiškiau, kodėl kai kurie sunkumai psichoterapijoje yra gydomi ilgai, ir pradedant "nuo kito galo".

Tam, kad suprastume, kas yra asmenybės sutrikimas, pradžioje supraskime, kas yra asmenybė. Asmenybė - tai toks raidos metu besiformuojantis dalykas, kuris nusako, kas esame ir kaip sąveikaujame su pasauliu. Nors asmenybei nemažą įtaką turi įgimtos savybės, ji nėra tai, kas duota nuo pradžių, ji formuojasi ir vystosi, panašiai kaip skeletas arba kalba. Tinkamai susiformavusi, ji padeda mums gyventi socialiniame pasaulyje. Asmenybę turi ne tik žmonės, bet ir kiti socialiniai gyvūnai - vilkai, beždžionės, net vežliai.

Gerai išsivysčiusi asmenybė padeda žmogui pakankamai gerai gyventi ir jaustis socialiniame pasaulyje, o ištikus pokyčiams - juos įveikti ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Ji padeda ne tik prisitaikyti, bet ir realizuoti save. Ir atvirkščiai, kai žmogus socialiniame pasaulyje negali sau surasti vietos, kurioje jaustųsi gerai, negali savęs išreikšti, arba atvirkščiai - prisitaikyti, gali gyventi tik kenčiant arba kenkiant kitiems, galime kalbėti apie tai, kad asmenybė išsivystė nepakankamai, t.y. apie asmenybės sutrikimą. Taigi asmenybės sutrikimas - tai toks asmenybės išsivystymo trūkumas, kuris neleidžia jai atlikti savo funkcijos - padėti žmogui prisitaikyti ir realizuoti save socialiniame pasaulyje.

Iš tokio asmenybės ir asmenybės sutrikimo apibrėžimo kyla natūralus klausimas - tai ką, dabar kiekvienas suaugęs žmogus, patiria problemas su savirealizacija ar prisitaikymu, patiria tam tikro laipsnio asmenybės sutrikimą? Mano atsakymas būtų toks - jeigu problema su savirealizacjia ir prisitaikymu nėra situacinė, pvz. moters savirealizacijos sunkumai po vaiko gimimo, jeigu šie sunkumai lydi visą gyvenimą - taip. Nors tai gali skambėti patologizuojančiai, svarbu tai pripažinti, nes tik pripažinus, psichoterapijoje galime paliesti problemos šaknis. Toliau pasigilinkime į tai, kaip asmenybės sutrikimas formuojasi, kas ir kaip joje neišsivysto.

Visų pirma, apibrėžkime, kaip atrodo sveika asmenybė (kalbu apie asmenybę kaip psichikos funkciją, o ne asmenybę, kaip individą). Panagrinėkime asmenybės penkiose srityse:

Tapatumo sritis. Tai yra žinojime kas žmogus yra ir ko aš nori gyvenime. Sveika asmenybė padeda atrasti ir suprasti savo gebėjimus, ir būdus juos vystyti. Remiantis savęs pažinimu, sveika asmenybė padeda nuspręsti, kokios veiklos ir santykiai padeda save realizuoti.

Santykių sritis. Sveika asmenybė padeda kurti santykius su žmonėmis, su kuriais sutampa vertybės ir interesus, gebėti pasitikėti ir kurti pasitikėjimą, gebėti įsipareigoti, įveikti krizes, gebėti patirti artumą, aistrą, meilę.

Emocinės savireguliacijos sritis. Sveika asmenybė padeda reguliuoti emocijas taip, kad jos būtų jaučiamos, pripažintos, padėtų orientuotis savyje ir aplinkoje, bei tarnautų konstruktyviam sprendimų priėmimui. Gera emocinė savireguliacija padeda išlaikyti ramybę ir sunkiose situacijose, tame tarpe ir sau pačiam keliamuose iššūkiuose, kas padeda asmeniniam tobulėjimui.

Agresijos sritis. Sveika asmenybė padeda pripažinti agresiją savyje, nepaversti jos destrukciją savo ar kitų atžvilgiu, panaudoti ją tikslų siekimui. Agresijos paskirtis mūsų gyvenime yra gyvenimą saugantį, agresija mums duota tam, kad užkariautume savo vietą pasaulyje. Šiuolaikiniame pasaulyje tai daroma atrandant galimybes vystyti ir taikyti savo gebėjimus, didinti kompetencijas, sveikai konkuruoti, turėti ambicijas, imtis tam tikrų veiksmų, siekiant tikslų. Agresija taip pat reikalinga savo ribų brėžimui, pvz. savo nuomonės atstovėjimui, ginčams situacijose, kuriose patiri neteisybę, arba tiesiog tariantis su partneriu, kas plaus indus. Agresijos valdymas reikalingas ir situacijose, kuriose reikia apsiginti visuomenėje priimtais būdais.

Moralinių vertybių sritis, kuri glaudžiai susijusi ir su prisitaikymu visuomenėje, ir su tapatumo jausmo vientisumu. Mūsų vertybės - tai mūsų tarpininkas tarp savęs ir visuomenės. Jos nusako, kokius sprendimus mums reikia priimti, kad visuomenėje save patirtume gerais, lygiaverčiais nariais.

Kas nutinka, kad asmenybė neišsivysto aukščiau aprašytu būdu? Panagrinėkime ne vienintelį, bet, mano galva, svarbiausią asmenybės neišsivystymo faktorių – neįveiktą pirminį skilimą. Įveikus skilimą asmenybė tampa integruota, arba paprastai - vientisa. Integracija - tai gebėjimas apjungti gerus ir blogus savo ir pasaulio aspektus į vieną, realistišką paveikslą. Ne veltui visų pagrindinių pasaulio religijų pagrindinė dilema yra klausimas: kaip suprasti, priimti ir elgtis su gėriu ir blogiu. Kaip tą pirminį skilimą galime suprasti? Taigi, kas yra tas pirminis skilimas? Panagrinėkime pavyzdžio pagalba.

Gal prisimenat, jei kada buvot įsimylėjęs, kad mylimas žmogus atrodo tobulas? Jis, ar ji - būtent tas, kurio ieškojot ir laukėt, išpildo visas svajones, ir neturi jokių trūkumų? Tai yra pirmoji įsimylėjimo stadija, pavadinkime ją idealizacija, ir ji reiškia, kad bent laikinai, bet matote tik gerą mylimo žmogaus pusę, o greičiausia - truputį jos, ir didžiąją dalį savo įsivaizdavimų, lūkesčių apie tai, koks jis ne tik yra, bet ir turėtų būti ir bus ateity.

Vėliau pradedat pastebėti ir tam tikrus šio žmogaus trūkumus - jo batai ne tokie švarūs, susitikimo metu dažnai žvilgčiojo į telefoną, ir nenori savaitgalį važiuoti pas jūsų mamą. Jį vis dar laikote idealiu, bet kartais aplanko keistos mintys - o kas, jeigu jis tik apsimeta? Ir iš tikrųjų yra "narcizas" ar tiesiog nevykėlis? Vejat tas mintis lauk, bet jei į jas pažvelgtumėt įdėmiai - jos nupiešia kito žmogaus paveikslą daug baisesnį, nei jis yra iš tikrųjų. Taip vyksta todėl, kad savo viduje padalinot jį į dvi dalis - sąlyginiai gerą ir blogą, ir, bent šiuo metu, gebate matyti tik vieną iš jų. Neretai šioje stadijoje žmonės išsiskiria. Kartais dėl suprantamų priežasčių, o kartais... dėl sumaišties ir nežinojimo - ar pastebėti žmogaus trūkumai yra normalūs, ar jų jau per daug? Ar jis gali vėl tapti tokiu, kaip pradžioje, ar visgi jis nėra tinkamas variantas? Jis geras žmogus, bet aš negaliu pakelti nešvarių batų... Mąstymas pasidaro "juodai-baltas", negalite atrasti aukso vidurio. Jei visi jūsų santykiai sustoja šioje stadijoje (net jei ir tęsiasi faktiškai), jeigu negalite suprasti ir priimti sprendimo - geras žmogus ar blogas, greičiausia negalite integruoti mylimo žmogaus paveikslo į vientisą. Ir pereiti į trečią įsimylėjimo stadiją.

Kurioje vis dar jaučiate meilę, bet ji tapo kitokia. Mažiau aistringa, bet labiau švelni. Jaučiate daugiau atlaidumo. Kartais jaučiate susierzinimą dėl mylimo žmogaus trūkumų, o vėliau aplanko apgailestavimas, kad negražiai apie jį pagalvojote. Kai kurie trūkumai net patampa mieli. Galiausiai priimate vidinį sprendimą, kad susitaikysite su to žmogaus trūkumais, nes su juo patiriat kai ką daug svarbesnio už nešvarius batus. Priėmimą, artumą, bendrystę.

Jeigu Jums pažįstami trečios stadijos jausmai - sveikinu, žinote, ką reiškia įveikti pirminį skilimą. Beje, tokie jausmai gali kilti ne tik mylimo žmogaus, bet ir bet kurio kito dalyko atžvilgiu - susiradus naują draugą, darbą, hobį ar net nusipirkus sulčiaspaudę. Kuo artimesnis yra santykis, tuo sudėtingesnis yra uždavinys pereiti į trečią stadiją. Kai kurie žmonės įveikia ją santykyje su sulčiaspaude ir net draugystėje, bet romantiniuose santykiuose ji vis dar lieka neįveikiamu uždaviniu.

Pirminio skilimo buvimas nusako asmenybės sutrikimą. Pirminiame skilime vietoj to, kad kažkokį objektą - save, kitą žmogų, visuomenę, pasaulį, - matytume kaip vientisą, gebame matyti tik vieną jo pusę, panašiai, kaip galime pamatyti tik vieną iš dviejų A4 formato lapo pusių. Vieną dalį matome kaip idealią - matome tik tas objekto savybes, kurios patvirtina mūsų įsivaizdavimą, koks turėtų būti idealus objektas, bei priskiriame jam ir kitas įsivaizduojamo tobulo objekto savybes, "šita sulčiaspaudė brangi, turėtų spausti skanias sultis". Į kitą pusę patenka ne tik netinkamos objekto savybės, bet ir mūsų įsivaizdavimą apie tai, koks dar galėtų būti netinkamas objektas. Todėl blogoji pusė mums ne tik nepatinka, bet mes įtariame ją esant dar blogesnę: "per šį darbo pokalbį man net vandens nepasiūlė, greičiausiai jie nesirūpina savo įmonės darbuotojais, ir jei įsidarbinsiu, teks dirbti neapmokamus viršvalandžius".

Skilimas gali atsirasti ir gyvenimo eigoje, taip pat, kaip ir gerai išsivystę kaulai gali įskilti traumų pasekoje. Tačiau jeigu jis "neužsitraukė" nuo pat gyvenimo pradžios, kaip maumenėlis, jis paveikia asmenybę jos vystymosi eigoje visose jos vystymosi srityse. Detaliau pažiūrėkime, kaip.

Tapatumo srityje. Žmogus negali suprasti, koks jis yra - geras arba blogas. Kartais jis jaučiasi pats blogiausias. Šis jausmas neretai būna toks visą apimantis, kad kartu su juo apima neviltis - "aš blogas ir niekas niekada manęs nemylės". Kitais kartas, arba tuo pačiu metu - žmogus jaučiasi esąs pats geriausias, bet nesugeba to parodyti. O kartais jaučiasi toks tobulas, kad kalnus gali nuversi. Tuomet prisikuria planų, neretai pradeda į juos investuoti, ir tuomet... Vėl pasijunta blogas, ir stebisi, kam prisiėmė tiek įsipareigojimų. Žmogui sunku suprasti ne tik geras jis ar blogas, bet ir ko jis nori. Geroje būsenoje jis nieko nenori, nes jaučiasi ir taip turintis viską, o blogoje - tebenori tik pasislėpti.

Santykių srityje. Gebėjimui kurti artumą reikalingas pasitikėjimas. Iš mūsų įsimylėjimo pavyzdžio galime pamatyti, kad jei žmogus negeba pasiekti trečios stadijos, jeigu mylimojo paveikslas yra suskilęs, viena iš mylimojo dalių, "bloga", visada kelia įtarumą ir nepasitikėjimą. Kadangi pasąmonė visada žino, kad ši dalis yra, net ir idealizacijos būsenoje, pasitikėti, atsiverti yra labai sunku. Tai užkerta kelia artumui, ir santykiai užstringa "patikrinimo" būsenoje, kurioje ilgainiui tampa svarbus "aš tau - tu man" balansas. Bet ir šį balansą sunku išlaikyti, nes "blogoje" būsenoje žmogus netenka emocinių prisiminimų apie gerąją santykio pusę, ir jam visada atrodo, kad partneris duoda nepakankamai.

Emocinės savireguliacijos sritis. Kuo gilesnis yra skilimas, kuo labiau geroji ir blogoji pusė yra nutolusios viena nuo kitos, tuo jų keliamos emocijos yra stipresnės. Gerojoje būsenoje žmogus gali patirti tokią euforiją, kuri pati iš savęs atrodo tokia išpildanti, kad nebelieka motyvacijos mąstyti - apie ateitį, pasekmės. Tokios geros emocijos nemotyvuoja ilgalaikiams pokyčiams, (juk ir dabar yra gerai) - mokytis, ilgai ir sunkiai dirbti ties kažkokiu tikslu, todėl nekuria kompetencijos jausmo, reikalingo sveikos savivertės palaikymui. Blogoje būsenoje nerimo, pykčio, nevilties, pavydo, kaltės, gėdos emocijos irgi yra visą apimančios, ir tokios kankinančios, kad visas žmogaus fokusas nukreiptas į tai, kaip jų išvengti. Neretai pasitelkiama psichoaktyvių medžiagų pagalba, arba bandoma "permušti" neigiamą emocinį foną įsitraukiant į adrenaliną keliančią rizikingą veikla. Taip vėl apleidžiant tos gyvenimo sritys, kurios ilgainiui padėtų mažinti tokių emocijų poveikį - pasiekimai karjeroje, draugystė, santykiai. Kitas dažnas būdas, kuriuo psichika pati tvarkosi su tokiomis emocijomis - depresija, apatija. Stiprios neigiamos emocijos yra tiesiog nuslopinamos, tačiau kartu su jomis slopinama ir gyvybinė energija.

Agresijos sritis. Skilimo neįveikusio žmogaus gyvenime agresija dažniausiai "patenka" į "blogąją" dalį, todėl vertinama kaip bloga emocija ir asocijuojasi su destrukcija, smurtu. Toks žmogus nepripažįsta agresijos savyje, todėl neišmoksta jos valdyti. Tokiems žmonėms taip pat sunku pripažinti agresiją kituose. Viena vertus, bet koks kito žmogaus bandymas brėžti ribas gali būti priimtas kaip įžeidimas, smurtas. Kita vertus, tikrai destruktyvi agresija neretai ignoruojama, ir toks žmogus patiria taip vadinama Stokholmo sindromą, t.y. susitapatina su agresoriumi.

Kadangi agresija yra neišvengiama gyvenimo emocija, tokie žmonės, nors ir neigdami agresiją, ją patiria ir turi kažkur ją nukreipti. Yra trys būdai nukreipti nepripažintą agresiją. Pirmas - į save. Tai pasireiškia neapykanta sau - kritika sau, nepasitenkinimu savimi, save gąsdinančiomis nuostatomis, kurios gali skambėti taip: "tu nevykėlis, tinginys, tau nieko nepavyks, pažiūrėk, į ka pavirto tavo gyvenimas". Į save žmonės nukreipia agresiją nesirūpindami savimi - savo išvaizda, savo aplinka, savo sveikata. Akivaizdžiausios saviagresijos apraiškos - tai savižala ir savižudybė. Antras būdas nukreipti agresiją - į kitus, kaip aktyviai: smurtaujant, vagiant, taip ir pasyviai: nevykdant pažadų, parazituojant. Trečias būdas - tai nukreipti agresiją į realybę. Turbūt galite prisiminti ne vieną pavyzdį, kai siekiant išlaikyti įprastą pasaulio paveikslą, žmonės gali neigti akivaizdžius realybės aspektus. Pvz. kai vaiką netekusiai motinai su šypsena sakoma "nieko tokio, tu tokia jauna, pagimdysi dar", arba kai priklausomybę turintis asmuo yra įsitikinęs, kad bet tada gali mesti.

Ir galiausiai - moralinių vertybių sritis. Suskilusio žmogaus gyvenime yra du pasauliai - tobulas ir blogas. Tobulame pasaulyje jį priima besąlygiškai, ir tai leidžia kartais "užsimerkti" laikantis moralinių ir etinių normų, pvz., "Nieko tokio, jeigu pavėluosiu į darbą, mano viršininkas labai supratingas, tikrai nesupyks". Blogame pasaulyje dažnai galioja savo taisyklės, kuriame vertybių išdavimas pateisinamas būtinybe išgyventi arba atstatyti neteisybę. "Taip, išeidamas iš ofiso, pasiėmiau sau dvi pakuotes spausdinimo popieriaus. Bet turbūt jie vis tiek nekainuoja tiek, kiek jie nesumoka man už viršvalandžius?"

Apibendrinant, pirminis skilimas, nepakankama gėrio ir blogio integracija trukdo išsivystyti asmenybei, kuri padėtų pažinti save, siekti tikslų ir būti pripažinta visuomenėje. Šis skylimas gali būti įvairaus gylio, todėl gali pasireikšti labai ryškiai, taip ir nežymiai. Bet net ir nežymus, jis labai mažina gyvenimo kokybę.

Kalbant apie pagalbą žmogui su asmenybės sutrikimu, nesvarbu su kokia priežastimi jis besikreiptų, specialistas turi visada turėt omeny, kad problema išsispręs tik tuomet, kai bus įveiktas pirminis skilimas.