Viktorija - "taip neatrodo, bet žiauriai savim nepasitikiu"

Viktorijai pirmą kartą įžengus į mano kabinetą, pamačiau energingą, draugišką, simpatišką jauną moterį. Ji neatrodė kaip sunkumus patiriantis žmogus. Visa jos išvaizda tarsi tyliai sakytų: „Man sekasi. Puikiai.“

- Tai kas jus atvedė į psichologo kabinetą?, - paklausiau.

- Atrodo, kad mano gyvenime viskas gerai, – atsakė ji. – Turiu viską, ko norėjau: neseniai baigiau studijas, dirbu pagal profesiją vardą turinčioje įmonėje. Su partneriu daug keliaujam, o po poros metų planuojam vestuves.

- O kaip jaučiatės? – paklausiau.

Viktorijos veido išraiška pasikeitė. Šypsena dingo, o jos akyse pasirodė kažkas tarp sumišimo ir baimės.

- Aš esu panikoje...

- Panikoje? – perklausiau.

- Bijau, kad vieną dieną visa tai dings. Aš susimausiu. Kažkaip... tiesiog susimausiu.

Ji nutilo. Kurį laiką kabinete tvyrojo tyla.

- Atrodo, kaip akmuo nuo pečių nukrito, – atsidūsusi ištarė. – Niekam anksčiau nesu to sakiusi.

Su Viktorija dirbome du metus. Per tuos dvejus metus ji išmoko leisti sau būti savimi. Ji nebeskaičiuoja savo vertės pagal pasiekimus ar kitų lūkesčius. Ji leidžia sau ilsėtis, džiaugtis mažais dalykais, ne viską suspėti.
Ji pradėjo aiškiau jausti, ko nori – ir leisti sau tai pasakyti. Net ir ginčytis. Santykiai su partneriu tapo gyvesni, o kartu ir šiltesni.
Ji pakeitė darbą. Vis dar dirba pagal profesiją, bet dabar ieško prasmės, o ne įspūdžio.
„Man atrodo, pagaliau esu tikrai šalia žmonių – ne tik išorėje, bet ir viduje“, – pasakė ji per paskutinį susitikimą.

Kartais užtenka vieno pokalbio, kad viskas pradėtų keistis.
Jei atpažinote save Viktorijos istorijoje – gal verta apie tai pasikalbėti?

S U S I S I E K T I Ž I N U T E